Lapkričio 16 d. mokykloje minėjome Tarptautinę tolerancijos dieną. Šiai gražiai pilietinei iniciatyvai iliustruoti gaminome, dekoravome, piešėme skėčius, kuriuos vėliau turėjome pristatyti. Skėtis – tai daiktas, po kuriuo, lietui lyjant, gali sutilpti keletas skirtingų žmonių ir stovėti kartu, nes yra tolerantiški. Kas yra tolerancija, visi puikiai suprantame. Bet ar mokame tokiais būti? Į šį klausimą atsakymo ieškojo abiturientai.
Iš abiturientų esė, skirtos Tolerancijos dienai
,,Apie mūsų šalyje vyravusią netoleranciją pasakoja istorija. Priespauda, smurtas, teroras, nekaltų žmonių areštai, įkalinimai, trėmimai, artimųjų netektys, nežmoniškos gyvenimo sąlygos koncentracijos stovyklose… Ką jau kalbėti apie sąžinės, religijos ar žodžio laisvę. Jau daugiau nei dvidešimt metų gyvename laisvoje šalyje, tačiau toleranciją mums sunku prisijaukinti. Įvairūs socialiniai tyrimai rodo, kad lietuviai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties, fizinės bei psichinės negalios, laikraščiuose pati plačiausia (ir tikriausiai labiausiai skaitoma) kriminalų skiltis, seimo nariai iš žydrųjų ekranų rėkauja, kad sovietiniais laikais Lietuvoje gyventi buvo geriau, o jei nemoka rėkti (na, pavyzdžiui, balso neturi arba užkimęs), meta į kitaip mąstantį žmogų bet kokį po ranka pasitaikiusį daiktą, pavyzdžiui, stiklinę su vandeniu. Gal per daug politikuojame, sugrįžkime čia, į mūsų mokyklą. Kažkodėl nenorime pripažinti, kad nemokame būti draugiški, nemokame prieiti prie verkiančio, paklausti, kas atsitiko, dažniau sakome: ,,Ė, ko čia žliumbi?" Ir dar pridedame kokį nors ne itin mielą žodelį. Bijome pasakyti vienas kitam labas, kaip gyveni, populiariau pasisveikinti smūgiu. Bet ar pagalvojome, kas atsitiktų, jei visi pradėtume sveikintis smūgiais? Ateini ryte į mokyklą – visi mokytojai koridoriuje mušasi, pamokos nevyksta. Baisu, tiesa?
Mūsų plakate po skėčiu išsirikiavę geltoni, žali ir raudoni žmogeliukai simbolizuoja lietuvius. Tolerantiškus Lietuvius, Europos piliečius, brandžius, pagarbius ir orius žmones. Mes visi skirtingi, tačiau kartu visi vienodi. Tikybos mokytoja, Virginija Virmauskienė dažnai mums sako, jog kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas. Turime stengtis pažinti vieni kitus, suprasti kitaip mąstantį žmogų, atsisakyti stereotipų, kažkieno nustatytų normų, kurios prasilenkia su pakantumu. Turime bent jau pabandyti sutilpti po vienu skėčiu. Mūsų žmogeliukai sutilpo – sutilpsime ir mes."
